Apie filmą:

Žanras: drama. 
Metai: 2016.
Trukmė: 80 min.
Režisierius: Alexander Kuznetsov.
Mano vertinimas: 8,5 (Labai gerai)

Apžvalga:

Gavau labai nuostabią (sarkazmas čia ar ne?..) pilietinio ugdymo užduotį – apsilankyti viename iš kelių nurodytų „Nepatogaus kino“ seansų ir parašyti apžvalgą. Galima sakyti, net neišlipau iš kasdienybės! Ir, deja, visai nehiperbolizuoju. Filmas manęs nė kiek neiškėlė iš aplinkinio pasaulio, ir kol kas dar nenusprendžiau, gerai tai ar ne.

TRUMPAI APIE SIUŽETĄ // Julia ir Katia – suaugusios moterys, nuo mažens uždarytos psichoneurologiniame internate. Kaip ir visi šios įstaigos gyventojai, jos pripažintos neveiksniomis – negali turėti šeimos, vaikų, užsidirbti. Jokio savarankiško gyvenimo. Gyvenimas čia blogas, tad merginos visomis išgalėmis stengiasi atgauti savo veiksnumą, bet šis kelias yra ilgas, sudėtingas ir… ir niekada negali žinoti – pavyks tau ar teisėjai abejingais veidais parsiųs tave atgal.

APŽVALGA // Kad filmas nėra tipiškas – nėra net ką svarstyti. Bet jame pilna tokių abejotinų skylių, kai nesupranti, ar tai turėtų būti kažkokios meninės priemonės, ar tai paprasčiausias neišbaigtumas. Pavyzdžiui, man mirtinai trūko muzikos takelio. Nors kokio. Visur tyla, tylos „triukšmas“, buities garsai. Galbūt tai bandymas žiūrovą priversti pasijusti taip, tarsi jis žvelgtų ne į kino ekraną, o stovėtų ir pats viską matytų. Tokiu atveju įrankis suveikė puikiai; atrodė, kad pati pasiėmiau telefoną ir filmavau pažįstamų kovą su nuosprendžiu. Bet negaliu pasakyti, kad buvo malonu. Negali žmogus visą laiką rožėmis klotais takeliais lakstyti, bet vis tiek… Vis tiek kažko trūko, kiną žmonės paprastai renkasi nuo realybės bėgdami, ir net norėdami susipažinti su nematoma realybe jie renkasi tai atlikti fantazijos keliu. Filme buvo ir meninių sprendimų, man visai patikusių. Sunku nepastebėti vyraujančio apšvietimo – tamsaus, simbolizuojančio tamsų gyvenimą. Arba pilkas balandis, metų metus besiblaškantis po valgyklą ir vis negalintis ištrūkti. Argi jis neprimena pačių įstaigos gyventojų? Filmas primena uolienos luitą su dar neišrinktomis aukso dalelytėmis.

VERTINIMAS // Scenarijus: istorija įdomi ir net kiek sunki. Net žiūrovė šalia manęs, dukrai sumurmėjus „Kokios patogios kėdės, nors imk ir numik“, neskleidė knarkimo garsų. 9. Erdvė, efektai: Savotiškai genialūs meniniai sprendimai gadinami tam tikro neapdirbimo. 6. Vaidyba, personažai: nesu tikra, bet manau, jog aktoriai čia nevaidino; personažai – psichiškai luoši žmonės, ir manau, kad čia paimti žmonės, iškentėję absoliučiai tą patį, ką jie vaidina… vaidina? 10. Mintis, idėja: Ne kasdien režisierius ryžtasi parodyti tokią realią realybę ir dar pridurti, jog žmonės siekia savojo tikslo juo aršiau ir ištikimiau, kuo šansai jį pasiekti yra mažesni. Tai drąsu. 9 // VIDURKIS 8,5.

SUSUMAVUS IR APSKAIČIAVUS // Paradoksas, bet… kad ir kokį aukštą įvertinimą skyriau… Šis filmas NIEKAIP negali būti žiūrimas antrą kartą. Nebent labai sunkiai. Jis turi labai aukštą mokomąją ir supažindinamąją vertę, bet tai tikrai nėra kažkoks kaifas, nuo kurio norisi kaifuoti ir kaifuoti. Tu pamatai filmą ir mąstai. Mąstai apie tai, kaip švaistai milijonus savo galimybių. Ir kaip labiau nuskriausti už tave žmonės, vos tik radę nors menkiausią galimybę, kabinasi už jos ir stengiasi išpešti kuo daugiau.

BENDRAS VERTINIMAS: 8,5

Kita apžvalga - apie neseniai kino teatruose praūžusį 
trilerį "Mergina traukiny"!

Tags: Drama

This entry was posted on Ketvirtadienis, spalio 20th, 2016 at 17:22 and is filed under 2016. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can skip to the end and leave a response. Pinging is currently not allowed.